pleitukas

×pleitùkas (l. flejtuch) sm. (2) 1. Prn, Kt, Klvr pakulų ar popierių kamštis (šautuvui užtaisyti): Šovė į vanagą, pataikė pleitùkas į stogą, ir sudegė namai Auk. Beveik visi pleitùkai sudegė šaunant Rmš. Atsiguliau girtas paskui į pakulas, tai kaip provijo armotas su toms pakuloms, į pleitukų vietą kimšo, teip ir mane įgrūdo BsMtII116. | Anos (kasos) kap susima pleitukù (susivelia), aš ėmiau ir apkirpau Šlčn. Kailinių vilna, pabuvus pirty, pleitùkuosna susėmė Vlk. ║ pakulų kaištis, volė: Še pakulų, padaryk pleitùką ir užkimšk bačką Vrn. 2. Ds, Dkk prk. išdykėlis, pramuštgalvis: Ei tu, pleituke, nedykavok! Lp. Iš jo tikras pleitùkas: eina, sukas, visur jo pilna Sn. ║ Dkš pliuškis, melagis. ║ Krsn mažas, piktas žmogus.